liumis

Šiandien keliavau sostinėn. Taip gavos, jog su traukiniu. Kokių pusę metų juo nebuvu važiavęs. Jau išėjęs iš namų, pagalvojau, kad parašysiu čia kaip viskas atrodo, kaip pati kelionė, kaip “dušmanai” prie stoties siūlo važiuot su jais (o gal taip ir reikėjo), bet.. buvo kur kas įdomiau…

Jie pasiūlė: “gal į Vilnių”, sakau: “ne”. Sako: “o gal galima sužinot kur? Mes ir į Kauną vežam”. Atsakiau dėkui ir tiek. Nusipirkaubilietą, laukiu traukinio. Sutikau keletą menkai pažįstamų didždvariečių, pasilabinom ir tiek, nes patekom į skirtingus vagonus. Traukinys tradiciškai vėlavo 10 min. Įsėdu į bendrą vagoną, ka mane nustebino, nes “anas laikais”, antras būdavo su kupe. Ką gi, užtrukome kėdainiuose. Po pusvalandžio stovėjimo, buvo rusiškai pranešta, išlipti tiems, kas važiuoja į Minską (suprast, sostinėj persįst turi), po 5 min pranešta, kad sugedo šilumvežis, ir į Vilnių veluosim neribotą laiką. Belaukdamas pakalbinau ir susipažinom su priekį sėdinčiais žmonėm, su kuriais buvo malonu bendrauti likusią kelionės dalį. Eilinį kartą įsitikinom, kad lietuva “švogerių kraštas”. Prastovėjom 1,5 val. Paskui mašinistas užspaudė, nes į Vilnių vėlavom apie valandą…

Vakar baigėme savo kelionę. Prieš kelionę buvau jau gerokai pavargęs, kartais norėjosi ištrinti visus turimus telefono numerius ir atsidurti ten, kur manęs niekas nepažysta. Ką gi nuo tų minčių atsipalaidavau.

Kelionę pradėjome antradienį. Kažkur 9.30 paėmiau Paulių, paskui Eimį ir pajudėjome Pumo link. Ten dar perėjom per sodą, pasirinkom obuolių ir pan ir nuskubėjome į Radviliškio norfą, kur buvome nusprendę prekintis. Apsiprekinus lauke dar luktelėjome Mykolo. Taip susirinko visas ekipažas turėjės važiuoti iš Šiaulių. Stabtelėjome dar Panevežy kuro ir šiaip pabendrauti su kito bolido keleiviais. Kita stotelė – Kupiškis, kur turėjo laukti Norgėla. Radome sėkmingai, sakę atvyko prieš 7 min. Vadinas laiką apskaičiuoti pavyko. Mykolo prašymu, dar apsukome ratu Kupiškį. Toliau Utena. Ten nusprendėm pasistiprinti ir ieškojom kebabų. Pavyko. Kaip tik bevalgant paskambino iš Vilniaus važiavęs Ekipažas (Stoškus ir Rokas), pasakė, kad jie jau netoli. Paskutinė stotelė – Šakarvos valtinė. Atvykome visgi pirmieji, nes anie sustojo Ignalinoje užkąsti. Mus pasitiko tie patys vaikinukai, kur ir pernai, prisiminė visus mūsų pernykščius bajerius. Taigi tą vakarą leidom valtinėj. Futbolas, alus, šašlykai ir pan ir tt.

Ryte pakilę, džiaugėmės Pumo kulinarija. Puiki sriubikė gavos . Paskui nusprendėm, kad reikia žadinti “bebriukus” (vietinius darbuotojus), kurie vakarą nemenkai baliavojo irgi. Taigi pažadinom darbuotojus ir susipakavę išlėkėm jau pažįstamu maršrutu. Upė gerokai nusekusi lyginant su pernai. Tik pradėję plaukt pradėjom stumdytis, kaip bulių kautynėse (tas pats buvo ir pernai). Aišku energijos mažėjom ir kovos irgi silpnėjo. Radę gražią aikštelę sustojom pietų. (neskaitant trumpų sustojimų alaus ar kitų degalų). Pumos vėl sukūrė kulinarinį šedevrą. Vos baigėm pietauti užklupo nemenkas lietus. Kas turėjom, sulindom į visokius neperšlampamus kostiumus ir išplaukėm. Nuotaika prastėjo. Laimei, lietus, nors ir buvo stiprus, truko gla kokių 15min. Paskui vėl saulė. Pirmąją dieną dar teko perplaukti du ežerus, kurie reiškė, kad įveikėm jau daugiau nei pusę kelio. Vėl įplaukę į upę dar turėjom netikėtumą – sutikom būrelį gulbių. Bandė šiek tiek šnypšti jos, bet nieko – kovos išvengėm.

Stovyklavietė. Tas pati pirtis ant ratų kur ir pernai. Išlipom paskambinom “bebriukam”, kad atvežtų daigtus. Apėjom aplink pirtį ir pagalvojom: “o gal raktas ten pat, kur ir pernai slepiamas.” Bingo!. Užkaitinom pirtelę patys. Pasimaudėm atvažiavo mūsų daiktai. Tuomet vakarienė: dešrelės ant laužo, brendis, eimio anekdotai apie Petriuką ir tt. Galiausiai dalis nuėjo miegot, o mes dar svaigom. Pumas pradėjo ieškot, ką galima panaudot gamtoj vietoj cigarečių. Ir kadagys ir ąžuolo lapai ne pačios tinkamiausios medžiagos. Paskutinius eksperimentus jau Pumas ir Eimis dviese išradinėjo.
Ryte pakilę, susikrovėm, sudėjom nereikalingus daiktus į pirtelę, užrakinom ir iškeliavom. Mykols tikėjos ramaus plaukimo. Mat lyg ir pečius skauda lyg ir dar ką. Buvo kitaip. Po kelių smugių buvo nereali kova. Galiausiai trys baidarės susivienijo prieš mane su Pumu. Buvo fun. Diena ėjo įprastai, tik tiek, kad sausa. Ir atsargos baigės ir vairuot vakare nekuriem reikėjo. Iš geresnių variantų buvo, kad teko keletą kartų įdomiau lyst po nuvirtusiais medžiais, o kartą nusprendėm patys padryt kliūtį. Sustojė nukirtom medį ir padarėm kliūtį, per kurią patys paskui peršokom. pamatę užrašą, kad liko 3,1km iki pabaigos, pskambinom, kad važiuotų pasiimti. Vos išplaukėm į upės išplatėjimą (likus 1km pagal užrašą) nusprendėm patraukt kiek galim, kad nebūtų šalta maudytis. Atplaukėm, išsimaudėm. Toliau valtinė. Susidedam daiktus ir iškeliaujam. Dalis į Vilnių, dalis į Šiaulius. Keliavom linksmai. Utenoj, klausinėjom žmonių, gal žino kur čia Utena ir panašiai. Kupiškį paleidom Norgėlą ir linksmai šnekėdami grįžom. Tiesa buvo labai keista kai kažkur ties šeduva pradėjo lyt nerealus lietus, o mes važiavom gerokai per dieną gavę saulės…

Ką gi tokia buvo ši kelionė. Žiūresim, kas šaus į galvą kitą kart