Pastaruoju metu, daugelis mano draugų, turbūt pastebėjo, kad vis dažniau juokaudamas, sakau, kad mano tikslas užkariaut pasaulį.
Gerai pamąstęs, nusprendžiau, kad toks tikslas yra ne tik mano, bet ir kiekvieno. Tik ne kiekvienas tai pastebime, norime pastebėti arba parodome. Kiekvienas susikuriam savo aplinką, savo tikslus, savo pasaulį ir savo strategiją. Vieni išsikeliame juos didelius ir siekiame po truputį, kiti apie tolimą ateitį negalvojame. Turime nedidelius, lengvai pasiekiamus tikslus. Tuomet iškart džiaugiamės juos pasiekę, susikuriame naujus. Kartais net visiškai prieštaringus pasiektiesiems.
Ištikro visai yra smagu, kad kariaujame skirtinguose pasauliuose. Tokiu būdu daugelis mūsų galime pasijausti nugalėtojais.
Sėkmės visiems, karžygiai!
Atsitiktinai prisiminiau vieno žmogaus seniai pasakytą frazę ir nusprendžiau paviešint.
“Brangiausia yra laikas ir talentas. Pirmasis neuždirbamas, antrasis - neprageriamas.”
Prieš savaitę važiavau į Šiaulius. Vienas, sau maloniu greičiu, vidurdienį - kuomet kelias tuščias, skambant mano mėgstamai muzikai. Turėjau daug laiko pasvarstymam, kuriuos pratęsiau šiandien vėlai vakare po darbo riedėdamas namo.
Mąsčiau: aš ir principai, principai be manęs… aš ir atsakomybės, atsakomybės be manęs… aš ir poilsis, poilsis be manęs… aš ir deadline’ai, deadline’ai be manęs… aš ir miegas, miegas be manęs… aš ir sportas, sportas be manęs… aš ir draugai, draugai be manęs… aš ir prisiminimai, prisiminimai be manęs… aš ir “ne”, “ne” be manęs, aš ir mokslai, mokslai be manęs… aš ir krepšinis, krepšinis be manęs… aš ir internetas, internetas be manęs… aš ir greitis, greitis be manęs…aš ir siekiai, siekiai be manęs… aš ir svajonės, svajonės be manęs… aš ir prisiminimai, prisiminimai be manęs… aš ir nesamonės, nesamonės be manęs…
Vakar sulaukiau savo 23-ojo. Jis visgi buvo labai ypatingas, nes pirmąkart sužinojau, kad esu gimęs per naujus metus.
Visiems dabar galvojantiems, kad dar neišsiblaiviau skubu paaiškint. Dalyvavau šiek tiek vėluojančiame Gauminos “naujametiniame” vakarėlyje Justino sodyboje . Trumpai - buvo ledas. Nerealiai fainai praleidau laika.
Naujieji. Visi jš tikimės geresnių, sėkmingesnių. Panašių tikiuos ir aš, panašių linkiu ir Jums visiems. O kokie gi buvo 2006? Manau, kad pakankamai įvairūs. Džiaugiausi, pykau ant viso pasaulio, didžiavausi, liūdėjau, stengiausi, tobulėjau, parinausi, klupau, tiesiausi, kovojau… Dėkui tiems, kas buvo ir yra su manimi.
Sveikinimų banga turbūt jau nusirito. Peržiūrėjau visus sveikinimus, kuriuos gavau iš įmonių, kurių klientas esu. Labiausiai nustebino atvirukas iš valstybinės mokesčių inspekcijos 
Tikrai nesitikėjau, kad jie sveikins savo “klientus”. Visų kitų kaip ir buvo tikėtąsi
Galbūt tai negerai… Ar viso to reikia? Galbūt esu nerįžtingas bailys? Galbūt esu gerietis, susirūpinęs globalinėmis problemomis. Galbūt esu pasikėlęs savimyla? Galbūt nežinau ko noriu… Galbūt turiu daug draugų… Galbūt jie tik šypsosį, nesakydami tiesos… Galbūt tai tik sudėtingasis gruodis…
Klausimų daug. Artėja laikas kuomet reikės atsakyti sau. Galbūt reikės… Galbūt viskas keisis… Galbūt viskas liks taip pat…
Galbūt man bus geriau, kad parašiau šitą nesamonę. Galbūt parašysiu kitą… Galbūt…
Štai į aikštę įbėgo Mantas Kalnietis, išsitraukia kardą ir nukerta varžovui galvą…
Krepšinio kamuolys amžinai bus apvalus. Lietuva amžiams liks krepšinio šalis. Tokius žodžius neabejodamas ištarė puikiai sportą išmanantis agentas Balducci iš Italijos. Nerealus straipsnis. Nepriklausomai kaip nuo to kaip susiklostys šis čempionatas, nepriklausomai nuo to, kaip baigsis rungtynės ryt, mano venomis teka krepšinio kraujas…
Šiandien keliavau sostinėn. Taip gavos, jog su traukiniu. Kokių pusę metų juo nebuvu važiavęs. Jau išėjęs iš namų, pagalvojau, kad parašysiu čia kaip viskas atrodo, kaip pati kelionė, kaip “dušmanai” prie stoties siūlo važiuot su jais (o gal taip ir reikėjo), bet.. buvo kur kas įdomiau…
Jie pasiūlė: “gal į Vilnių”, sakau: “ne”. Sako: “o gal galima sužinot kur? Mes ir į Kauną vežam”. Atsakiau dėkui ir tiek. Nusipirkaubilietą, laukiu traukinio. Sutikau keletą menkai pažįstamų didždvariečių, pasilabinom ir tiek, nes patekom į skirtingus vagonus. Traukinys tradiciškai vėlavo 10 min. Įsėdu į bendrą vagoną, ka mane nustebino, nes “anas laikais”, antras būdavo su kupe. Ką gi, užtrukome kėdainiuose. Po pusvalandžio stovėjimo, buvo rusiškai pranešta, išlipti tiems, kas važiuoja į Minską (suprast, sostinėj persįst turi), po 5 min pranešta, kad sugedo šilumvežis, ir į Vilnių veluosim neribotą laiką. Belaukdamas pakalbinau ir susipažinom su priekį sėdinčiais žmonėm, su kuriais buvo malonu bendrauti likusią kelionės dalį. Eilinį kartą įsitikinom, kad lietuva “švogerių kraštas”. Prastovėjom 1,5 val. Paskui mašinistas užspaudė, nes į Vilnių vėlavom apie valandą…