liumis

Širyt teko keltis 6.30 ir pristatyti sesutę 7.30 į Saulėtekį laikyti SAT testo. Pro langą pamačiau sniegą, taigi išėjus prie mašinos, teko visą ją nusišluoti. Su užsikūrimais prie tokios temperatūros, be abejo kolkas nėra jokių problemų. Išvažiavau. Gatvės pustuštės, visi važiuoja atsargiai, visgi pakito sąlygos. Nieko, taip pamažėl nuvažiavom į Saulėtekį, ten tuščia aikštelė prie VU. Nusprendžiau tuo pasinaudoti ir atidaryti “winter drift” sezoną. Per daug nepiknaudžiavau, šiek tiek pasidžiaugiau ir sulaukiau sesės klasiokų atvykusių tik širyt iš Šiaulių autobusiuko.

Grįždamas, vertinau kelio sąlygas. Kelininkai jau dirbo, bet stipriai įsijugti nespėjo, o aš svarsčiau apie žiemines nedygliuotas padangas ir lyginau su dygliuotom. Šį sezoną, leidau sau prabangą turėti tris padangų komplektus (vasara, žiemines nedygliuotas ir žiemines dygliuotas). Žiemines nedygliuotas padangas užsidėjau jau spalio vidury, pirmas rimtesnis išbandymas joms teko šiandien. Ką galiu pasakyt. Jungiuos prie nuomonės tų, kas pabandę dygliuos, nebenori turėt žiemos be jų. Beje automobilis Opel Omega – galiniais varomaisiais ratais. Dygliai gadina kelią? Juk druska dar labiau gadina. Pesimistai, manantys, kad lyginau padangas iš maksimos, gali nusivilti. Lyginamos pakankamai aukštos kokybės padangos – Michelin MaxiIce (nedygliuotos) ir Gislaved WinterFrost (dygliuotos). Užjaučiu tuos, kas šįryt važiavo dar vasarinukėmis. Jei toks oras išsilaikys, kitą savaitgalį, gryžęs į Šiaulius ausiuos Gislaved.

Grįždamas, per miestą mačiau vos ne kalėdinį miestą. Pravažiuodamas tuščia gatve pro ofisą BCC2, nužvelgiau vienintelį, ten tūnantį Doozgle’o Caprį ir priekyje išvydau kamštį, kur geležinio vilko gatvė susilieja su Goštauto. Kągi, pamačiau tuos, kam pirmas rimtesnis sniegas šį sezoną sukels blogus prisiminimus. Matomai, trims sunkiai valdomiems automobiliams neužteko vietos kelyje. Linkiu, kad daugiau niekam, nei šią, nei kitomis ateinančiomis žiemomis netektųÂ išgyventi.

Kodėl kažkam kažko prireikus, esi pastatomas į tokią padėtį, kad negali atsisakyti padėti.

Būna, kada viskas atrodo negerai. Būna, kad pyksti ir nežinai ant ko ir kodėl. Atrodo, jog viską darai ir elgiesi negerai, o visi tai mato, bet bijo tau apie tai pasakyti. Būna, jog norisi ištrinti visus telefono numerius… Žodžiu – užsiparinau.

Na ką gi. Su kolegom Paulium ir Eimiu, patekom į teliką. Puikus žaidimas. Puikūs įspūdžiai. Puiki komanda. Numatomas eterio laikas spalio 14d. 17:40.

Štai į aikštę įbėgo Mantas Kalnietis, išsitraukia kardą ir nukerta varžovui galvą…

Ryt 2006 08 29. Ką tai reiškia? Praėjo lygiai metai, kai gana neplanuotai pradėjau dirbti Gauminoje. Ryt jau bus pirmoji mano antrųjų metų Gauminoje diena. Per tuos metus buvo visko. Darbingų savaitgalių, darbas iki ryto, smagių vakarėlių, netikėtų atradimų, nesėkmingų užduočių, šypsenų pasisekus ir tt.

Gauminoje išmokau vertinti užduoties sudėtingumą laiku. Ka pirmą kartą išgirdau, kad to reikės iškart kilo mintis, kad man tai gali būti sudėtingiausia dalis. Džiugu, kad žingsnis po žingsnio aš tai įsisavinau. Išmokau nebijoti daryti užduoties, kurios iškart nežinai kaip atlikti, dabar pasitikiu savimi, žinau, kad galiu būti naudingas kitiem, trokštu dalinti sukaupta patirtimi ir gauti naujų žinių iš aplinkui mane sėdinčių žmonių.

Gyvenime su didžia paarba tariu Didždvario gimnazijos (DG) vardą. Ne tai nėra tiesiog mokykla, kurioje mokiausi. Tai mokykla kurioje gyvenau, kuriai jaučiausi esąs svarbus. Dabar šalia šio vardo dar galiu statyti Gauminos vardą. Tai tiesiog kitokia kompanija, kaip ir buvo kitokia mokykla, o aš esu kitoks žmogus, kuriam patinka kitokie dalykai…

Šiandien keliavau sostinėn. Taip gavos, jog su traukiniu. Kokių pusę metų juo nebuvu važiavęs. Jau išėjęs iš namų, pagalvojau, kad parašysiu čia kaip viskas atrodo, kaip pati kelionė, kaip “dušmanai” prie stoties siūlo važiuot su jais (o gal taip ir reikėjo), bet.. buvo kur kas įdomiau…

Jie pasiūlė: “gal į Vilnių”, sakau: “ne”. Sako: “o gal galima sužinot kur? Mes ir į Kauną vežam”. Atsakiau dėkui ir tiek. Nusipirkaubilietą, laukiu traukinio. Sutikau keletą menkai pažįstamų didždvariečių, pasilabinom ir tiek, nes patekom į skirtingus vagonus. Traukinys tradiciškai vėlavo 10 min. Įsėdu į bendrą vagoną, ka mane nustebino, nes “anas laikais”, antras būdavo su kupe. Ką gi, užtrukome kėdainiuose. Po pusvalandžio stovėjimo, buvo rusiškai pranešta, išlipti tiems, kas važiuoja į Minską (suprast, sostinėj persįst turi), po 5 min pranešta, kad sugedo šilumvežis, ir į Vilnių veluosim neribotą laiką. Belaukdamas pakalbinau ir susipažinom su priekį sėdinčiais žmonėm, su kuriais buvo malonu bendrauti likusią kelionės dalį. Eilinį kartą įsitikinom, kad lietuva “švogerių kraštas”. Prastovėjom 1,5 val. Paskui mašinistas užspaudė, nes į Vilnių vėlavom apie valandą…

Vakar baigėme savo kelionę. Prieš kelionę buvau jau gerokai pavargęs, kartais norėjosi ištrinti visus turimus telefono numerius ir atsidurti ten, kur manęs niekas nepažysta. Ką gi nuo tų minčių atsipalaidavau.

Kelionę pradėjome antradienį. Kažkur 9.30 paėmiau Paulių, paskui Eimį ir pajudėjome Pumo link. Ten dar perėjom per sodą, pasirinkom obuolių ir pan ir nuskubėjome į Radviliškio norfą, kur buvome nusprendę prekintis. Apsiprekinus lauke dar luktelėjome Mykolo. Taip susirinko visas ekipažas turėjės važiuoti iš Šiaulių. Stabtelėjome dar Panevežy kuro ir šiaip pabendrauti su kito bolido keleiviais. Kita stotelė – Kupiškis, kur turėjo laukti Norgėla. Radome sėkmingai, sakę atvyko prieš 7 min. Vadinas laiką apskaičiuoti pavyko. Mykolo prašymu, dar apsukome ratu Kupiškį. Toliau Utena. Ten nusprendėm pasistiprinti ir ieškojom kebabų. Pavyko. Kaip tik bevalgant paskambino iš Vilniaus važiavęs Ekipažas (Stoškus ir Rokas), pasakė, kad jie jau netoli. Paskutinė stotelė – Šakarvos valtinė. Atvykome visgi pirmieji, nes anie sustojo Ignalinoje užkąsti. Mus pasitiko tie patys vaikinukai, kur ir pernai, prisiminė visus mūsų pernykščius bajerius. Taigi tą vakarą leidom valtinėj. Futbolas, alus, šašlykai ir pan ir tt.

Ryte pakilę, džiaugėmės Pumo kulinarija. Puiki sriubikė gavos . Paskui nusprendėm, kad reikia žadinti “bebriukus” (vietinius darbuotojus), kurie vakarą nemenkai baliavojo irgi. Taigi pažadinom darbuotojus ir susipakavę išlėkėm jau pažįstamu maršrutu. Upė gerokai nusekusi lyginant su pernai. Tik pradėję plaukt pradėjom stumdytis, kaip bulių kautynėse (tas pats buvo ir pernai). Aišku energijos mažėjom ir kovos irgi silpnėjo. Radę gražią aikštelę sustojom pietų. (neskaitant trumpų sustojimų alaus ar kitų degalų). Pumos vėl sukūrė kulinarinį šedevrą. Vos baigėm pietauti užklupo nemenkas lietus. Kas turėjom, sulindom į visokius neperšlampamus kostiumus ir išplaukėm. Nuotaika prastėjo. Laimei, lietus, nors ir buvo stiprus, truko gla kokių 15min. Paskui vėl saulė. Pirmąją dieną dar teko perplaukti du ežerus, kurie reiškė, kad įveikėm jau daugiau nei pusę kelio. Vėl įplaukę į upę dar turėjom netikėtumą – sutikom būrelį gulbių. Bandė šiek tiek šnypšti jos, bet nieko – kovos išvengėm.

Stovyklavietė. Tas pati pirtis ant ratų kur ir pernai. Išlipom paskambinom “bebriukam”, kad atvežtų daigtus. Apėjom aplink pirtį ir pagalvojom: “o gal raktas ten pat, kur ir pernai slepiamas.” Bingo!. Užkaitinom pirtelę patys. Pasimaudėm atvažiavo mūsų daiktai. Tuomet vakarienė: dešrelės ant laužo, brendis, eimio anekdotai apie Petriuką ir tt. Galiausiai dalis nuėjo miegot, o mes dar svaigom. Pumas pradėjo ieškot, ką galima panaudot gamtoj vietoj cigarečių. Ir kadagys ir ąžuolo lapai ne pačios tinkamiausios medžiagos. Paskutinius eksperimentus jau Pumas ir Eimis dviese išradinėjo.
Ryte pakilę, susikrovėm, sudėjom nereikalingus daiktus į pirtelę, užrakinom ir iškeliavom. Mykols tikėjos ramaus plaukimo. Mat lyg ir pečius skauda lyg ir dar ką. Buvo kitaip. Po kelių smugių buvo nereali kova. Galiausiai trys baidarės susivienijo prieš mane su Pumu. Buvo fun. Diena ėjo įprastai, tik tiek, kad sausa. Ir atsargos baigės ir vairuot vakare nekuriem reikėjo. Iš geresnių variantų buvo, kad teko keletą kartų įdomiau lyst po nuvirtusiais medžiais, o kartą nusprendėm patys padryt kliūtį. Sustojė nukirtom medį ir padarėm kliūtį, per kurią patys paskui peršokom. pamatę užrašą, kad liko 3,1km iki pabaigos, pskambinom, kad važiuotų pasiimti. Vos išplaukėm į upės išplatėjimą (likus 1km pagal užrašą) nusprendėm patraukt kiek galim, kad nebūtų šalta maudytis. Atplaukėm, išsimaudėm. Toliau valtinė. Susidedam daiktus ir iškeliaujam. Dalis į Vilnių, dalis į Šiaulius. Keliavom linksmai. Utenoj, klausinėjom žmonių, gal žino kur čia Utena ir panašiai. Kupiškį paleidom Norgėlą ir linksmai šnekėdami grįžom. Tiesa buvo labai keista kai kažkur ties šeduva pradėjo lyt nerealus lietus, o mes važiavom gerokai per dieną gavę saulės…

Ką gi tokia buvo ši kelionė. Žiūresim, kas šaus į galvą kitą kart

Ką gi ryt šiemet jau antrą kartą išvykstu į kelionę baidarėm. Pirmoji šių metų kelionė buvo dar prieš Velykas,Virvytes upe kol dar buvo labai nešilta… Dabar dar neaišku ką pasirinksime, turbūt Lakaja. Tikiuos lietus iki ryt nustos…

Kažkada galvojau, kad sulaukęs atostogų susiprograminsiu kokią nors pseudo systemėlę bloginimui. Bet atėjo atostogos ir pagalvojau – juk atostogos, gal geriau paimti kokią nors išbandytą sistemą ir nepradėti bereikalingų žvejonių. Tai gi. Word Press started… Artimiausiom dienom užmausiu kažkokį originalesnį skin’ą ir bandysim parašinėt…