liumis

Kągi turiu jau ir popierėlį. Procedūra visiškas konvejeris. Viskas įvyko laaaabai greitai. Keletas akimirkų

Įteikimo momentas

Su pingu

Šeima

Šiandien turėjome super orą. Drąsiai sakau, kad jis buvo geriausias šiais metais. Ta proga, dieną irgi praleidau puikiai. Nesugadino nuotaikos, net tai, kad teko važiuoti žvyrkeliu, vos tik nusiplovus mašiną.

Pumas pakvietė dar kartą išbandyti kitewing’ą. Šįkart jis jau turėjo normaliai patirties, papasakojo, ką praeitą kartą dariau negerai ir viskas sekėsi labai neblogai. Puikus oras ir puikus atsipalaidavimo būdas.

Paskui kelionė sostinėj, kur nusprendėm, kad dar reiktų išbėgt į Vingio parką pabėgiot. Prisijungė dar vienas Paulius, ir maloniai pabėgiojom parku. Nors lauke tamsu, tačiau dauguma parko takų yra apšviesti, tad turiu pastebėti, sąlygos (kai dangus neverkia) labai malonios.

Dabar sėdžiu ir nuo gauto vėjo kaista žandai, bet džiaugiuos, nes ne po kiekvino savaitgalio jaučiuos taip erai atsipalaidavęs.

Keletas vaizdų:

Čia Pumą nufotkinau meniškai

O čia aš

Vakar 03 11 (tipo nepriklausomybės atkūrimo proga ) išsirengėm į extreem žygį baidarėmis per Kražantę-Dubysą. Ryte lijo lietus, namiškiai šaipėsi, bet visgi noras buvo patikrinti, kaip atrodo patvinus upė, kurioje dar gausu ledo lyčių ir ar labai jau šaltas vanduo. Užbėgus įvykiams už akių, kelionės metu oras buvo labai neblogas. Nuvykus į Tytuvėnus, kur turejom pasiimt baidares šeimininkas labai fainai pasisveikino – “Sveiki, savižudžiai”, bet paskui pasakė, kad, ištikrųjų, mums pavydi ir galbūt rytoj plauks pats. Startavom Kelmės centre prie kažkokio užtvankos. Paplaukus vos kelioliką minučių pirmasis ekpažas atidarė maudymosi sezoną. Begaudydami, pabėgusį jų irklą, pasikrikštijo ir manasis ekipažas. Vanduo nešiltas bet šalčio nesijautė. Persirengus į sausus drabužius, pasišildžius iš vidaus tęsėm kelionę. Ne už ilgo krikštijosi trečiasis ekipažas. Plaukimas darėsi pakankamai ekstremalus, bei prieš kiekvieną sudėtingesnį momentą darėsi neramu. Prasidėjo mini sleknsčiai, upė gerokai įsibangavo, kol pasiekėm labai nemažą slenksį už kurio iškart didžiulis akmuo ir posūkus. Sustojom, supanikavom. Asmeniškai norėjau pabandyti jį įveikti, bet nežinojau kiek kelionės liko. Vėl sušlapus, jei reiktų plaukt nežinia kiek būtų menktas malonumas. Kadangi kiti irgi mąstė arba taip pat arba šiaip bijojo, tai Pumas plaukė vienas maksimaliai išlengvinęs savo bolidą Viskas pavyko ir, ko gero, yra deblogų kadrų nufilmuota Po to jau pradėjom laukti pabaigos. Jėgų mažėjo, kelionė sudėtingėjo: vis daugiau posūkių, padidėjus srovė, ledo lytys, bangos, kurios kartkartėm pylė vandenį į vidų, bet daugiau maudynių išvengta. Kelionę baigėm kurtais 18,30 įveikę 17km maršrutą. Jautėsi didžiulis malonus nuovargi ir pailsėjus galva nuo rūpesčių. Kadangi super šilta nebuvo dar susiorganizavom pirtelę ir baigėm nepriklausomybės žygį

Pradžia Kelmėje.

Startas

Šios kelionės “irklo broliai”

Pabaiga Dubysoje

Kas sakė, kad šiemet nėra žiemos? Per vakar naktį beminėdami mano gimtadienį su dviem Pauliais, Zubu ir Eimiu spėjom pasidžiaugti kone visais žiemos malonumais. Apie 12 val., pamatę, kad už lango balta, nusprendėm nueiti pastatyti senį besmegenį. Iškart išsikėlėm tikslą – jis turi būti didelis. Po kokių 2 val darbo prie Geležinio vilko gatvės, pravažiuojančios mašinos matė diddžiulį, apie 2,5 metro aukščio sniego “šedevrą”. Pasidžiaugėm, pasifotkinom (deja tik mobiliakais) ir gryžom “pasišildyt”. Po to dar nusprendėm iškeliauti į Vingio parką pačiaužyt nuo kalniuko. Išėjom, nusileidom pasivaikščiot, padarėm sniego mūšį ir grįždami nusprendėme dar pasičiaužyti su dovanų gauta, tam skirta priemone, kurią pavadinome – “pašikniukas”. Kas buvo keista? Kad 4 val nakties suikome ne vieną ir ne du žmones. Kas buvo keista dar? Kad 10 val ryte buvo sunku patikėt, kad žiema šiemet buvo ir, kad mes esame vieni iš tų, kurie spėjo pasidžiaugti žiema.

Rezultatai:

Vakar sulaukiau savo 23-ojo. Jis visgi buvo labai ypatingas, nes pirmąkart sužinojau, kad esu gimęs per naujus metus.

Visiems dabar galvojantiems, kad dar neišsiblaiviau skubu paaiškint. Dalyvavau šiek tiek vėluojančiame Gauminos “naujametiniame” vakarėlyje Justino sodyboje . Trumpai – buvo ledas. Nerealiai fainai praleidau laika.

Naujieji. Visi jš tikimės geresnių, sėkmingesnių. Panašių tikiuos ir aš, panašių linkiu ir Jums visiems. O kokie gi buvo 2006? Manau, kad pakankamai įvairūs. Džiaugiausi, pykau ant viso pasaulio, didžiavausi, liūdėjau, stengiausi, tobulėjau, parinausi, klupau, tiesiausi, kovojau… Dėkui tiems, kas buvo ir yra su manimi.

Galbūt tai negerai… Ar viso to reikia? Galbūt esu nerįžtingas bailys? Galbūt esu gerietis, susirūpinęs globalinėmis problemomis. Galbūt esu pasikėlęs savimyla? Galbūt nežinau ko noriu… Galbūt turiu daug draugų… Galbūt jie tik šypsosį, nesakydami tiesos… Galbūt tai tik sudėtingasis gruodis…
Klausimų daug. Artėja laikas kuomet reikės atsakyti sau. Galbūt reikės… Galbūt viskas keisis… Galbūt viskas liks taip pat…

Galbūt man bus geriau, kad parašiau šitą nesamonę. Galbūt parašysiu kitą… Galbūt…

Būna, kada viskas atrodo negerai. Būna, kad pyksti ir nežinai ant ko ir kodėl. Atrodo, jog viską darai ir elgiesi negerai, o visi tai mato, bet bijo tau apie tai pasakyti. Būna, jog norisi ištrinti visus telefono numerius… Žodžiu – užsiparinau.

Šiandien prasidėjo paskaitos. Buvau ir aš pirmosiose. Naujas dėstytojas. Šiek tiek kalbantis su akcentu. Daug kam tai užkliuvo, bet į tai neregavau. Matėsi žmogus nevaidina akcento, kapi kai kurie lietuvaičiai sugrįžę namo po 3 mėnesių svetur. Sėdžiu ir stebiuosi. Gi šitas dėstytojas skatina mąstyti. Tai yra tai ko, mano nuomonė, nesugebėdavo kiti. Pasijutau tarsi sugrįžusią Didždvario dvasią. Prieš pasakydamas savo teisingą apibrėžimą dėstytojas tarsi privertė pačiam jį išmąstyti ir palyginti su parašytuoju. Galbūt tai tik pirmoji paskaita, galbūt aš dar nepavargęs nuo mokslo, galbūt aš klystu, bet šiandien džiaugiuosi tuo…

Šiandien keliavau sostinėn. Taip gavos, jog su traukiniu. Kokių pusę metų juo nebuvu važiavęs. Jau išėjęs iš namų, pagalvojau, kad parašysiu čia kaip viskas atrodo, kaip pati kelionė, kaip “dušmanai” prie stoties siūlo važiuot su jais (o gal taip ir reikėjo), bet.. buvo kur kas įdomiau…

Jie pasiūlė: “gal į Vilnių”, sakau: “ne”. Sako: “o gal galima sužinot kur? Mes ir į Kauną vežam”. Atsakiau dėkui ir tiek. Nusipirkaubilietą, laukiu traukinio. Sutikau keletą menkai pažįstamų didždvariečių, pasilabinom ir tiek, nes patekom į skirtingus vagonus. Traukinys tradiciškai vėlavo 10 min. Įsėdu į bendrą vagoną, ka mane nustebino, nes “anas laikais”, antras būdavo su kupe. Ką gi, užtrukome kėdainiuose. Po pusvalandžio stovėjimo, buvo rusiškai pranešta, išlipti tiems, kas važiuoja į Minską (suprast, sostinėj persįst turi), po 5 min pranešta, kad sugedo šilumvežis, ir į Vilnių veluosim neribotą laiką. Belaukdamas pakalbinau ir susipažinom su priekį sėdinčiais žmonėm, su kuriais buvo malonu bendrauti likusią kelionės dalį. Eilinį kartą įsitikinom, kad lietuva “švogerių kraštas”. Prastovėjom 1,5 val. Paskui mašinistas užspaudė, nes į Vilnių vėlavom apie valandą…