Lietuvos geležinkeliai
Šiandien keliavau sostinėn. Taip gavos, jog su traukiniu. Kokių pusę metų juo nebuvu važiavęs. Jau išėjęs iš namų, pagalvojau, kad parašysiu čia kaip viskas atrodo, kaip pati kelionė, kaip “dušmanai” prie stoties siūlo važiuot su jais (o gal taip ir reikėjo), bet.. buvo kur kas įdomiau…
Jie pasiūlė: “gal į Vilnių”, sakau: “ne”. Sako: “o gal galima sužinot kur? Mes ir į Kauną vežam”. Atsakiau dėkui ir tiek. Nusipirkaubilietą, laukiu traukinio. Sutikau keletą menkai pažįstamų didždvariečių, pasilabinom ir tiek, nes patekom į skirtingus vagonus. Traukinys tradiciškai vėlavo 10 min. Įsėdu į bendrą vagoną, ka mane nustebino, nes “anas laikais”, antras būdavo su kupe. Ką gi, užtrukome kėdainiuose. Po pusvalandžio stovėjimo, buvo rusiškai pranešta, išlipti tiems, kas važiuoja į Minską (suprast, sostinėj persįst turi), po 5 min pranešta, kad sugedo šilumvežis, ir į Vilnių veluosim neribotą laiką. Belaukdamas pakalbinau ir susipažinom su priekį sėdinčiais žmonėm, su kuriais buvo malonu bendrauti likusią kelionės dalį. Eilinį kartą įsitikinom, kad lietuva “švogerių kraštas”. Prastovėjom 1,5 val. Paskui mašinistas užspaudė, nes į Vilnių vėlavom apie valandą…
Share on Facebook